Šv. Alpaidė
Centrinėje Prancūzijoje, krašte prie Jono upės avis ganiusi varginga
piemenė Alpaidė (Alpais, ~1150–1211) susirgo raupsais ir dėl
jų buvo visų atstumta. Gyvendama atskirai varganoje lūšnelėje ir
vos sudurdama galą su galu, savo vienatvę praturtino atsiverdama
Dievui, kuris netrukus suteikė jai išgijimo malonę. Tačiau užuot
grįžusi mėgautis šio pasaulio malonumais, Alpaidė pasirinko atsi-
skyrėlės gyvenimą Kiudo vietovėje. Žmonės eidavo pas ją prašy
–
dami maldos ir dvasinių patarimų. Plaukte plaukdavusios minios
valstiečių, jos artimųjų, bet ne tik – lankydavosi ir kaimynystėje
gyvenę vienuoliai ir vyskupai – ištisa turtuolių ir vargšų tauta. Netoli
jos celės pastatyta bažnyčia, kad Alpaidė galėtų dalyvauti Mišiose.
Gyvendama nuolatinėje Kristaus ir jo Motinos akivaizdoje, ji vis
dažniau pasinerdavo į mistines patirtis, niekada nepamiršdama ir
savo brolių gerovės. Mirė laiminga 1211 m