Šv. Afratas
„Išminčius persas“, pirmasis sirų kilmės Bažnyčios Tėvas, apie
savo gyvenimą (III a. pab. – IV a. pr.) nepaliko nieko, tačiau
išliko jo raštai. Iš jų galime suprasti Afrato gyvenimo aplinkybes ir
gilintis į jo mintis. Afratas priklausė vyrų ir moterų asketų grupei,
vadintai „Sandoros vaikais“, kurie, nepasitraukdami iš pasaulio,
pasirinko gyventi Krikšto malone laikydamiesi celibato. Galima
spėti, kad Afratas buvo tos bendruomenės vyresnysis ar bent
jau dvasios tėvas, nes didžioji jo raštų dalis skirta jos nariams.
Afrato dvasingumas – optimistiškas, persmelktas švelnumo ir
ramybės, visko centre – Kristus, kuriuo jis nuolankiai ir su meile
sekė. Afratas rašė: „Suteik paguodą prislėgtiesiems, aplankyk
ligonius, rūpinkis vargšais – tai yra malda.