Šv. Mikalojus Fliujietis
Kraštiečių gerbiamas pasiturintis šveicarų valstietis Mikalojus
(Niklaus von Flüe, 1417–1487) tarnavo tėvynei ir kaip karys,
ir kaip tarpininkas sprendžiant įvairius ginčus, ir kaip išminties
kupinas teisėjas, nors buvo neraštingas. Būdamas apie trisde-
šimties susituokė su Dorotėja, susilaukė 10 vaikų. Tačiau jautė
nenugalimą vienumos troškimą, patyrė mistinį išgyvenimą, kuris
paskatino jį 1467 m., žmonai pritarus, palikti šeimą. Mikalojus iš
–
vyko pas atsiskyrėlius į Elzasą, tačiau netrukus grįžo ir apsigyveno
atsiskyrėlio celėje už kelių šimtų metrų nuo savo namų, Ranfto
slėnyje. Joje praleido paskutiniuosius 20 gyvenimo metų, mels
–
damasis ir pasninkaudamas. Iš ten išvyko tik kartą, kai 1481 m.
buvo pakviestas kaip tarpininkas į Štanse sušauktą seimą spręsti
nesutarimų, kilusių dėl Fribūro ir Zoloturno kantonų priėmimo
į Šveicarijos konfederaciją. Jo pasakyti žodžiai davė pagrindą
kompromisui, padėjusiam išspręsti situaciją. „Tegul Jėzaus vardas
būna jūsų sprendimas. Linkime jums daug viso ko gero ir tegul
Šventoji Dvasia būna jums didžiausias atpildas.“ Taip palaiminta
Šveicarija gerbia Mikalojų (vadinamą broliu Klausu) kaip savo
tėvynės tėvą ir iškilmingai mini rugsėjo 25 d.