Šv. Bernardas Mentonietis
Vėlyvojoje ikonografijoje šv. Bernardas Mentonietis (Bernard
de Menthon, ~1020–1081) vaizduojamas su šunimi, ir ne veltui.
Alpinistų ir Alpių gyventojų globėjas buvo arkidiakonas, patar
–
naujantis Aostos vyskupui. Jam buvo patikėtas pamokslavimas
ir vargšų globa. Norėdamas padėti tiems, kurie, keliaudami per
Alpių tarpeklį Monžu (dab. Didžiojo Sen Bernaro perėja), tu-
rėdavo bristi per sniegą, kentėdavo nuo slinkčių, audrų, plėšikų
ar netekdavo kelionės draugų, Bernardas apie 1045–1050 m.
aukštai tarpeklyje pastatė priebėgą, panaudodamas sugriuvusios
romėnų Jupiterio šventyklos liekanas. Netrukus ten susibūrė
bendruomenė, gyvenanti pagal šv. Augustino regulą ir iki šiol
tęsianti įkūrėjo pradėtą svetingumo darbą. Jų šūkis: „Čia garbi-
namas, priimamas ir maitinamas Kristus.“ Bernardas įkūrė dar
vieną kalnų namelį dabartinėje Mažojo Sen Bernaro perėjoje
ir toliau keliaudamas per kalnus pamokslavo. Jis mirė Novaroje