…ir ją kiekvienas iki šiol tikrai prisimena. Albumai su šiomis nuotraukomis dažniausiai buvo laikomi apačioje, po visais kitais – tai reiškia, kad retai vartomi ir rodomi kitiems. Būdavo, kad kartą ten nuotraukas suklijavus, jos nebuvo judinamos metų metus. Nutikdavo, kad tokių nuotraukų niekas namuose išvis nenorėdavo laikyti – bet ką darysi, tokia tradicija, ką žmonės pasakys? Ką pasakys giminės ir kaimynai?
Jau turbūt supratote, apie kokias nuotraukas eina kalba – taip, apie laidotuvių. Tada jos buvo neatsiejama šermenų dalis. Nebuvo tada jokių laidojimo namų, apie jokius kremavimus niekas nebuvo girdėjęs. Žmogus buvo šarvojamas namuose, laikomas kelias paras, paskutinį vakarą prieš laidojant ir vykdavo minima fotosesija, kai aplink karstą rikiuodavosi šeima, tolimesni giminės, kartais ir draugai, kaimynai. Bendra nuotrauka kartais buvo daroma karstą išnešus į kiemą, prieš pajudant iš pradžių į bažnyčią, o paskui į kapines, bažnyčios šventoriuje, kai visi būdavo išsirikiavę dviem eilėmis su krepšeliais ir vainikais rankose.
Laidotuvių fotografai buvo labai paklausūs, apie jų teikiamas paslaugas garsas sklido iš lūpų į lūpas. Gali būti, kad daugelis jų fotografavo ir linksmesnius įvykius. Bet nuotraukų reikėdavo palaukti. Sulaukus visas prarasto žmogaus liūdesys, vos vos apsitraukęs permatoma susitaikymo su nauja tikrove plėvele (būdavo praėjusios kelios savaitės nuo laidotuvių), vėl širdį užgriūdavo kaip didžiulis akmuo, kurio niekas negalėjo nuo krūtinės nuimti. Susirinkdavo į keturnedėlį visi laidotuvininkai, peržiūrėdavo tas nuotraukas sėdėdami prie stalo, lyg smalsumą patenkindavo, lyg kokią pareigą mirusiajam atlikdavo, o paliktiems gyviesiems tai – lyg žaizda, kuri jau kuris laikas nebekraujavo, o žiūrint tas nuotraukas vėl kažkaip tapo pradraskyta.
Šiandien yra Pasaulinė fotografijos diena, kaip džiugu, kad šiandien visgi esame linkę fotografuoti tai, kas mus džiugina, kelia aukštyn, verčia tobulėti. Ana minima tradicija buvo keista pačia savo prigimtimi, ir ačiū Dievui, kad to nebeliko. Tai nereiškia, kad dingo gedulo sąvoka, atmintis, pagarba tam, kurio VISADA NETIKĖTAI nebeliko. Tai reiškia, kad nereikia fotografuoti skausmo ir jame bandyti nuskęsti. Tai reiškia, kad fotografuoti reikia gyvus, besidžiaugiančius gyvenimu, kad su gyvais reikia kalbėti apie meilę, nes puošnūs antkapiai labiau byloja apie tai, kas liko nepasakyta ir nepadaryta kartu.
Ir pabaigoje jau visai eretiška mintis… O gal išlydint reikia ne tik maldų, giesmių, gėlių, bet ir dainų? Tų, kurių jis ar ji klausė kasdien, be kurių skambesio neįsivaizdavo savo pilko, paprasto, bet nuostabaus gyvenimo?