Šv. Pranciškus Karačolas
Iš aristokratų šeimos kilęs Askanijus Karačolas (Ascanio Caracciolo,
1563–1608) nuo mažumės buvo linkęs į pamaldumą: dažnai mels
davosi ir atsisakydavo valgio, atiduodavo jį vargšams. Dvidešimt
dvejų jaunuolį užklupusi sunki liga atskleidė gilų troškimą – palikti
pasaulį! 1587 m. tapęs kunigu Askanijus įstojo į Baltųjų broliją, ku
rios broliai nusikaltėliams padėdavo pasiruošti mirčiai ir lydėdavo
katorgininkus. Kartą per klaidą gavo bendravardžiui adresuotą laišką,
kuriame buvo siūloma įsteigti naują vienuoliją, ir entuziastingai pri
sidėjo prie Mažesniųjų regulinių kunigų kongregacijos gimimo; jos
misija panaši į Baltųjų brolijos, be to, buvo praktikuojama nuolatinė
Švč. Sakramento adoracija. Askanijus pasivadino broliu Pranciškumi
(Francesco). Tapo generaliniu kongregacijos vyresniuoju, o garsas
apie jį sklido dar plačiau, buvo vadinamas „dieviškosios meilės
pamokslininku“. Mirė kartodamas žodžius: „Eime, eime į dangų!“