Apie Jonines, mamas, močiutes ir būtąjį laiką

Laikas apie Jonines – pats gražiausias. Tada susitikusios seserys, pusseserės ar kaimynės, būdavo, kad išeis į sodą, kad susės po obelim, ant zoslano, arba po atdaru langu, kur oras pilnas jazminų ir bijūnų kvapo. Kad uždainuos, kad pradės  pasakoti viena per kitą apie savo jaunystę, prabėgusias dienas, išvargtus vargus. Veidai atgyja, atjaunėja, akys ima žibėti. Lazdelės ir lazdos nusiridena kažin kur į žolę, skarelė, gobusi galvą, nuslenka ant pečių.

Kiekvienos susiėjusių moterų gyvenime buvo karas, pokaris, badas. O kiek baimės ir nežinomybės tame laike. Kovojo brolis prieš brolį. Per vieną naktį ateidavo ir savi, ir svetimi. Širdis sudrebėdavo išgirdus šuns lojimą kieme. O vežimai, o šaudymai, o varomų mirti žydų žvilgsniai.

Apie gegužines, kermošius, sunkius darbus, nepriteklius moterys pasakodavo linksmai – juk jaunystė, sveikata, visas gyvenimas prieš akis.

Buvo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *