Buvau gėjų parade. Ir man patiko.
Iš tikro renginys vadinosi kiek kitaip – panašiai kaip eitynės už lygybę, tačiau mūsų kartos slengas visos tokius įvykius vadina gėjų paradais, tai ir aš taip ne visai teisingai pavadinau.
Pradžiai keletas pastebėjimų, kurie krito į akį pirmąkart iš arti pamačius šį reiškinį.
Pavadinimo neteisybė yra ta, kad gėjų ten buvo labai nedaug. Žinojau, kad ateis mažai, bet kad tiek mažai, nustebau. Tas vadinamųjų seksualinių mažumų problemos mastas yra kur kas menkesnis, nei norima parodyti reikalavimais ir dejonėmis. Manau, kad ir patys organizatoriai tai supranta, tad griežtai ir nesegreguoja susirinkimo dalyvių, kas jau atėjo pasidažęs, su perukais, spalvotais maišeliais, tinka.
Didžiumą jų sudarė jaunimėlis, kuriam praėjęs šeštadienis buvo proga paišdykauti, egzotiškai apsirengus ir pasitepliojus ryškiomis spalvomis. Kai kurie jų, pakalbinus paaiškėjo, nelabai gaudosi, kuo LGBTQ plius plius reiškia ta ar kita raidė. Tiesiog jie protestuoja prieš nusibodusį visuomenės ir politikos establišmentą, jie už visų lygybę, žmogaus teises ir pan. Jie drąsūs ryžtingi maksimalistai. Įdomu būtų patirti, ką lietuviški kovotojai pajustų kokiame nors Vakarų valstybės sostinės musulmonų kvartale, kur reali teisė yra šariatas, kur net vietinė policija nesikiša? Šiaip…
Susirinkusiųjų amžiaus vidurkis mano nestatistiniu matymu buvo kokie 25 metai. Vyresnių kaip keturios dešimtys beveik nesimatė. Galima kandžiai pajuokauti, kad seksualinės mažumos trumpai gyvena, o tai reiškia, jog tas seksualus mažumas yra liga. Tačiau tikroji priežastis matyt kita. Pagyvenusi karta augo tada, kai mados būti gėjumi ar eiti į paradus ryškiai nusidažius, nebuvo, nebuvo ir mados būtinai viešai demonstruoti savo kitoniškumą, jei jau toks yra. Šiemetiniai ėjėjai nešė šūkį DEMONST-RUOKIMĖS!, kas, tikriausiai, ramiai sau gyvenantiems gėjams-negėjams visai nereikalinga akcija. Gal? Pamenu, kaip prieš pusę amžiaus ir mes norėjome būti panašūs į „gėlių vaikus“, nešioti ilgus plaukus, margus marškinius tuo būdu protestuoti prieš visą tuometinį gyvenimą. Mus gaudė ir kirpo, buvome vadinami beviltiška ilgaplaukių karta, bet iš jos išaugome… na, kaip išaugome. Nedaug paliko tų, tikrųjų gėliavaikių.
Tad, pasižiūrėjęs, galiu užtikrinti, kad didesnė pusė atėjusių po kokių dešimties metų gyvens šeimose, augins vaikus ir į savo praeities paikystes – margaspalvius plaukus ir skirtingų spalvų kojines – žiūrės su šypsena. Aišku, dabartiniai „protestuotojai“ galėtų keistis jau dabar, bet… suprasti paikystes reikia laiko. Šiaip jau buvo ir porų su vaikais. Deja, nedaug. Su šuniukais kur kas daugiau…
Galėčiau čia ir baigti tokia šmaikščia gaidele ir palikti šiuos žmonės su nekaltais seksualiniais pakvailiojimas. Betgi ne viskas taip paprasta. Tas seksualinis viliojimas nėra jau toks nekaltas. Konfliktą su žmogiškąja prigimtimi arba mirties kultūrą propaguojanti propagandos ameba turi savo ciniškus tikslus ir pakankamai finansuojama. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Dažnai gaunu „susipažinimui“ jų leidinius, įvertinęs poligrafijos kokybė ir popieriaus kainą, niekaip netikiu, kad tokią spaudą gali sau leisti vargšai diskriminuojami Lietuvos gėjai.
Parado dalyvių pasisakymai nuo Mažvydo bibliotekos laiptų taip pat verti dėmesio. Ne vienas kalbėtojas reikalavo teisės būti savimi. Tačiau dažnai tas noras būti savimi buvo siejamas kaip tik su savos prigimties keitimu, tad realiai šie jauni mūsų tautiečiai norėjo būti kitais, kitoniškais ir dar dėl to itin mylimais. Ir dar, kad jų lytį lemtų ne biologija ar genetika, bet norai būti vienais ar kitais. Noriu būti – vyru, aš jau vyras, noriu būti moterimi, aš jau… Na, ne taip greitai. Pabandytų koks vyrukas, pareiškęs, kad pagal lytinę tapatybė jis yra ji ir dalyvautų moterų sporto rungtyje… Diskvalifikuotų gana greitai, ir dar nubaustų. Sportas genderinių fokusų nepripažįsta, ir, kaip atrodo, nelabai kas to reikalauja. Per didelės aukštumos būtų bandyti visą Tarptautinį Olimpinį komitetą pasiųsti į Žmogaus Teisių teismą. O jei jau atsirastų kokios LGBTirtt rungtys, tai nebent paraolimpinėse žaidynėse. Jų specifika žinia kokia.
Pagunda keisti žmogaus prigimtį lydi mūsų civilizaciją nuo pat jos atsiradimo. Kažką bandė ir graikai su romėnais. Naujaisiais laikais žinome kelias gerai organizuotas programas. Naciai ir sovietai eksperimentavo su žmonėmis, bandydami sukurti antžmogius, genderistai sumanė kažką priešingo – sukurti deformuoto fenotipo ir dirbtinai sukonstruotos psichikos žmogiškuosius pavidalus. Nenustebsiu, jei po kiek laiko tai bus pateikiama, kaip nusikaltimas ne šiaip sau etikai. Nusikaltimas prieš žmogiškumą. Šiandien per genderistinius „žaidimus“ tai infiltruojama jaunimui, nuvertinama ne tik šeima, tiesiog sukarikatūrinama ir tikra vyriška draugystė ir tikras moteriškas solidarumas.
Lietuvoje, laimei, tai vyksta ne taip greitai, kaip kitose šalyse. Mokykla vis dar išlaiko savo stuburą, tikėjimas – Bažnyčios įtaka, teigiama prasme trukdo žavėtis beprasmybėmis. Kai eisenos dalyviai skandavo – švęsime, kai bus ką švęsti, norėjosi savaip švęsti, kad nėra ko švęsti tai anai pusei.
Toks JAV prezidentas Johnas Kennedis sakė, neklausk, ką tau Amerika gali duoti, pasakyk, ką tu gali duoti jai. Mano kukli patirtis su L ir Co yra vienareikšmė. Kada tik sutinku L, B ar kokį kitokį, girdžiu graudų verksmą, kad visa Lietuva turinti dar ir dar kažką daryti, kad jis ar ji neverktų. O kaip svajoju sutikti tokį LGBT, kuris entuziastingai pasigirtų, kad nori ką nors gero padaryti Lietuvai. Kennedis daug davė Amerikai, buvo gražus ir patrauklus, pabandykite, ir pamatysite, kad ne taip jau čia kas ir skriaudžia…
O ką gi iš tikro galime ir turime padaryti. Kokią valdžią beturėtume, ji privalo ginti žmogaus teises, turime saugoti „mažutėlius“, ypač jei jų mažutėliškumo problemos neišsprendžia nei sveikatos apsauga nei teisėsauga. Tačiau yra dalykų, kokių valdžia daryti negali ar daryti neturi teisės.
Nereikalaukite, kad valdžia pakeistų fizikos ar biologijos dėsnius. Net ir norėdama, net ir būdama super populiari, ji to nepadarys, nes genetika nepriklauso nuo balsavimo rezultatų ar prezidentinių veto, kaip ir nepriklauso nuo noro gyventi ne savą, o svetimą gyvenimą. Taškas.
Valdžia privalo ginti mus visus nuo biologinių patyčių ir vilionių į susinaikinimą. Valdžia negali imtis holokausto ar kitokios eugenikos, eksperimentuoti su žmogaus kūnais ir jų psichika, privalo išlaikyti visuomenės etiką, populiariai vadinamą padorumu. Valdžia privalo išlaikyti visuomenės sąmonėje tūkstantmečiais įsišaknijusias šeimos, giminystės, tautinio ar kitokio tapatumo sampratas. Labai paprasta, vadink automobilį lėktuvu, jei nori, bet skraidyti jis vis tiek nepradės. Todėl eitynėse neštą šūkį perrašyčiau į DE-MONSTRUOKIMĖS!, atsisakykime tų visų seksualinės painiavos ir nežinojimo monstrų.
Politinių komentarų rašytojai neretai mėgsta pasinaudoti proga pakritikuoti valdžią. Galėčiau ir aš tai daryti, nes ne viskas man atrodo gerai. Blogai atrodo matoma valdžios indiferencija, sakant, kad visos tos kvailionės kažkaip praeis. Gal ir praeis, bet ne kažkaip. Tačiau teisingumo dėlei pasakysiu, kad genderistinis visuomenės griovimas nėra toks greitas ir sėkmingas, kaip norėtų jo užsakovai. Mūsų tautos tradicija ir krikščioniška sąmonė neleidžia taip greitai pasiduoti genderistinėms pastangoms. Tad ir džiaugiuosi dėl to, stebėdamas paradą. Dalyvių atėjo tikrai mažai… Savivaldybės dosniai išduotas limitas liko neišnaudotas.
Tačiau optimistinė vizija vis tik neleidžia pamiršti tų, kurie liks psichiški ir fiziškai suluošinti, neleis pamiršti ir tų, kurie sėja tą liūdnai pagarsėjusią mirties kultūrą, sėja per vaivorykštines vėliavėles, naivų jaunatvišką smalsumą, netiesą ir laisvės profanaciją. Žmogaus teises ginsime, bet ginsime ir žmones. Net jei „gėjų parade” liktų vienas vienintelis paklydėlis.