Evangelija (Mk 6, 45–52)
Jėzus privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol jis atleisiąs žmones. Juos atleidęs, jis užkopė į kalną melstis.
Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto. Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, – nes vėjas buvo jiems priešingas, – apie ketvirtą nakties sargybą jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį.
Šie, pamatę jį einant ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla, ir ėmė šaukti. Mat visi jį regėjo ir išsigando. Bet jis tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Tada jis įlipo pas juos į valtį ir vėjas liovėsi pūtęs.
Mokiniai dar labiau stebėjosi, nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo ir jų širdis tebebuvo nenuovoki.
