Evangelija Jn 19, 25–34
Anuo metù prie Jė́zaus krỹžiaus stovė́jo jo mótina, jo mótinos sesuõ,
Marìja Klopiẽnė ir Marìja Magdaliẽtė. Pamãtęs stóvinčius mótiną ir mýlimąjį
mókinį, Jė́zus tãrė mótinai: „Móterie, štaĩ tàvo sūnùs!“ Paskuĩ tãrė mókiniui:
„Štaĩ tàvo mótina!“ Ir nuo tos valandõs mokinỹs pasìėmė ją pas savè.
Tadà, žinódamas, jog vìskas įvýkdyta, ir kad išsipìldytų Rãštas, Jė́zus
tãrė: „Trókštu!“
Tenaĩ stovė́jo iñdas, pìlnas pérrūgusio vỹno. Jie pakė́lė ant yzopo vytẽlės
kempìnę, pamirkýtą vynè, ir prìnešė prie jo lū́pų. Paragãvęs to vỹno, Jė́zus
tãrė: „Àtlikta!“ Ir, nuléidęs gálvą, atìdavė dvãsią.
Kadángi bùvo Prisirengìmo dienà ir žỹdai nenorė́jo, kad kū́nai lìktų ant
krỹžiaus per šãbą, – nes tas šãbas bùvo didelės šve ̃ ñtės dienà, – jie prãšė
Pilòtą, kad nukryžiúotiesiems bū́tų suláužyti blauzdìkauliai ir kū́nai nuimtì.
Tad atėjo kare ̃ ĩviai ir suláužė blauzdàs vienám ir antrám, kuriẽ bùvo su juo
nukryžiúoti. Priėję prie J ̃ ė́zaus ir pamãtę, kad jis jau mìręs, jie nebeláužė jam
blauzdų̃, tik v�enas kareĩvis �etimi pérdūrė jam šóną, ir tuojaũ ištekė́jo kraũjo
ir vandeñs
