Evangelija Jn 19, 25–34
Anuo metù prie Jė́zaus krỹžiaus stovė́jo jo mótina, jo mótinos sesuõ, Marìja Klopiẽnė ir Marìja Magdaliẽtė. Pamãtęs stóvinčius mótiną ir mýlimąjį mókinį, Jė́zus tãrė mótinai: „Móterie, štaĩ tàvo sūnùs!“ Paskuĩ tãrė mókiniui: „Štaĩ tàvo mótina!“ Ir nuo tos valandõs mokinỹs pasìėmė ją pas savè. Tadà, žinódamas, jog vìskas įvýkdyta, ir kad išsipìldytų Rãštas, Jė́zus tãrė: „Trókštu!“ Tenaĩ stovė́jo iñdas, pìlnas pérrūgusio vỹno. Jie pakė́lė ant yzopo vytẽlės kempìnę, pamirkýtą vynè, ir prìnešė prie jo lū́pų. Paragãvęs to vỹno, Jė́zus tãrė: „Àtlikta!“ Ir, nuléidęs gálvą, atìdavė dvãsią. Kadángi bùvo Prisirengìmo dienà ir žỹdai nenorė́jo, kad kū́nai lìktų ant krỹžiaus per šãbą, – nes tas šãbas bùvo didelė̃s šveñtės dienà, – jie prãšė Pilòtą, kad nukryžiúotiesiems bū́tų suláužyti blauzdìkauliai ir kū́nai nuimtì. Tad atė̃jo kareĩviai ir suláužė blauzdàs vienám ir antrám, kuriẽ bùvo su juo nukryžiúoti. Priė̃ję prie Jė́zaus ir pamãtę, kad jis jau mìręs, jie nebeláužė jam blauzdų̃, tik vienas kareĩvis ietimi pérdūrė jam šóną, ir tuojaũ ištekė́jo kraũjo ir vandeñs.