Evangelija (Mk 9, 14–29)
Sugrįžęs nuo kalno pas mokinius, Jėzus pamatė apie juos susirinkusią minią ir besiginčijančius su jais Rašto aiškintojus. Vos pastebėjus Jėzų, minią pagavo nuostaba, ir visi bėgo jo pasveikinti. Jis paklausė: „Ko ginčijatės su jais?“
Vienas iš minios jam atsakė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave sūnų, kuris yra nebylės dvasios apsėstas. Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir stingsta. Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nesugebėjo“.
Tada Jėzus tarė: „O netikinti gimine! Kiek man dar reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!“ Jie
atvedė. Vos pamačiusi Jėzų, dvasia ėmė tąsyti berniuką, šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs pradėjo blaškytis.
Jėzus paklausė tėvą: „Ar nuo seniai jam taip darosi?“
Šis atsakė: „Nuo pat kūdikystės. Dvasia jį dažnai į ugnį įstumdavo ir į vandenį, norėdama pražudyti. Tad, jei ką gali,
pasigailėk mūsų ir padėk mums!“
Jėzus jam atsakė: „’Jei ką gali’?! Tikinčiajam viskas galima!“
Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“
Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią: „Nebyli ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau
nebegrįžk!“ Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O berniukas liko tarsi lavonas, taip kad daugelis sakė: „Jis
mirė“. Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir jis atsistojo.
Kai Jėzus grįžo namo, mokiniai, pasilikę su juo vieni, klausė: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“ O jis atsakė: „Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda“.