Jaunoji karta jau nebežino, šį posakį galima vadinti archaizmu, mat nebėra paties reiškinio – dėl objektyvių priežasčių sunyko. Bet apie viską nuo pradžių.
Anksčiau prie visų įvažiavimų į Palangą rikiuodavosi vietinės kurorto gyventojos, savadarbiuose skelbimuose atvykstantiems poilsiautojams siūlydamos apgyvendinimo paslaugas. Buvo laikas, kada močiutės bazuodavosi autobusų stotyje. Vargšas kurorto svečias, dar tebelaukdamas, kol vairuotojas jam atiduos jo kelioninius krepšius, iš karto būdavo apspintamas bajavų laukinių Vakarų verslininkių, mat jos stipriai konkuravo tarpusavyje. Poilsiautojas buvo grobis, kurį neperkąsdamos viena kitai gerklės šios moterys turėdavo pasidalinti.
Tada jokių plakatų dar nesinešiodavo, taigi ir paslaugos reklama buvo kuriama pagal situaciją, ekspromtu, kaskart vis kitaip. Tai buvo panašu į savotišką teatrą, jei tik buvai smalsus, bent kiek domėjaisi psichologija ir turėjai galimybę viską matyti iš labai arti, o bobutės apie tai nenutuoktų. Teatrą be pinigų.
Kas buvo matoma plika akimi, girdima plika ausimi? Pirmiausia – jos visos buvo pažįstamos, visos norėjo užsidirbti, visos visada burbėjo, kad vasara ir vėl esanti bloga, kad kitais metais jokių poilsiautojų nebepriims. Visos skundėsi, kad nebeturi sveikatos, parduotuvėse beprotiškos eilės ir kad neatsimena, kada pačios buvusios prie jūros, mat nėra kada.
Jos atmintinai mokėjo visus autobusų tvarkaraščius, todėl bėdavojimaisi vykdavo belaukiant atvykstančiųjų srauto. Pamačiusios galimus klientus močiutės atgydavo, kiekviena kitos klausė, už kiek siūlo, kad galėtų pasiūlyti pigiau. Kad klientą prisiviliotų, turėjo specialių pasiūlymų ir priemonių. Aišku, esminis kriterijus – atstumas iki jūros. Kuo arčiau, tuo brangiau – būtų įmaniusios, būtų apgyvendinusios tiesiog pliaže, kad tik tiems atvykėliams nereikėtų taip vargti vaikštant.
Kaina tai kaina, dėl visko buvo galima susiderėti, bet nelabai buvo gražu girdėti ir matyti, kaip garbios damos… meluoja, tiesiog suokia kaip lakštingalos, kad tik poilsiautojui apsuktų galvą, o paskui greitai pasimatydavo, kaip ta vieta atrodo. Neprotinga, labai neišmintinga buvo rinktis mažiausią kainą: gyvensi gal kur baisinėj palėpėj, į kurią veda praėjusio šimtmečio supuvę laiptai, gal prie restorano, kur uliavojama iki paryčių, gal su kartoninėm namo sienom, kai gretimame kambaryje girdi zvimbiančią musę, gal tavo lova girgždės, čiužinys bus išgulėtas ir ne vieną dešimtį metų margintas įvairiausios kilmės dėmėmis, bet tu tai pamatysi ne iš karto, gal net viešnagės pabaigoje… Už mažiausią kainą išsinuomojusius teko matyti apgyvendintus verandoje ir net… pereinamame kambaryje. Taip vargdavo nepatyrę poilsiautojai, studentai ar tiesiog šykštuoliai. Kodėl vieni svečiai likdavo gyventi tokiomis sąlygomis, o kiti ne, turbūt jau būtų kita istorija.
Bet kainą siūlydavo jau matydamos konkretų žmogų. Jei poilsiautojas atrodė pasiturintis, tai nuo jo ir stengdavosi nuplėšti. Apie jokias verandas tada nebuvo nė kalbos. Tada jau suokdavo apie prabangą, žadėdavo aukso kalnus ir išskirtines sąlygas.
Kokia rūgšti mina atsirasdavo Palangos močiutės veide, kai ji sužinodavo, jog žmogus atvyko gyventi poilsio namuose arba viešbutyje, arba iš anksto yra užsisakęs poilsio vietą. Tada ji būtinai paklausdavo konkretaus poilsiavietės pavadinimo ir būtinai apie tą vietą pasakydavo ką nors nelabai gražaus…
Nelabai sąžiningas Palangos močiučių verslas ilgą laiką įstatymiškai nebuvo griežtai reglamentuotas ir tokia, sakytume, vieša paslaptis, kad ten daug kas ne taip, kaip turėtų būti, bet žiūrėta pro pirštus.
Nepamirškime, kad nuomodavo visada atvykėliams būstą didžioji palangiškių dalis, bet tai darė kitaip, nepriklausė tai vadinamajai Palangos močiučių kastai. Kaip – apie tai pakalbėsime kitą kartą.
Baigiant šįkart norėtųsi pasakyti, kad jūra, smėlis, saulė, pramogos poilsiautojus per kelias valandas tarsi perkeisdavo, permesdavo į kitą realybę, atitolindavo nuo visų smulkių buities rūpesčių. „Karšti sumuštiniai ir šaltas alus“ daug kam ilgus metus reiškė Palangos pajūrio sinonimą.
Visi žinojo, kad vasarą į Palangą suvažiuoja visos gražiausios Lietuvos moterys, bet apie tai galima sukurti dar vieną – atskirą – pasakojimą, kuris būtų ir nuoširdus, ir žaismingas, ir juokingas. Kai kas iki šiol mena, kad Palanga buvo ir labai nuodėminga. Kiti – kad pavojinga.
Laukite tęsinio. Ir gerų jums palangų!