Dabar, kai apsigyvenimo paslaugos, kaip ir bet kurios kitos, užsisakomos internetu, sunku gali būti suprasti jaunesniems žmonėms, kaip tos paslaugos funkcionavo anksčiau ir kuo čia dėtos močiutės. Apie tai rašyta atnaujinti.lt 07-15.
O dabar pakalbėkime apie poilsiautojų gyvenimą Palangoje, jeigu jie ieškojo apsigyventi kuo pigiau ir rado – pas močiutes. Iš karto reikia pasakyti, kad jos, parduodamos paslaugą, kartais atrodė kaip tikros verslininkės, o kartais tarsi žaidė, imitavo, mėgino tokias vaidinti. Viena buvo aišku: jos dažniausiai balansavo ant veiklos legalumo ribos, rizikavo įkliūti, patirti nuostolių, todėl buvo įtarios, ne itin mandagios, amžinai kažkuo nepatenkintos.
Jeigu pas jas apsigyvendavo šeima, ji turėjo išklausyti ilgėliausią litaniją dėl vaikų: jokių verksmų naktimis, jokių lopšinių, jokių pienelių šildymų – juk kiti poilsiautojai, bevaikiai, nori ir turi teisę išsimiegoti!
Jeigu apsigyvendavo vyras arba moteris – be šeimos, giminaičių ir draugų – lydėjo keisti klausimai: „Ko čia atvažiavote? Aš nieko neleisiu čia vedžiotis! Kiek jums metų? O kodėl jūs iki šiol nevedęs/ neištekėjusi?”
Bet močiučių siaubas buvo ne tai – močiučių siaubas buvo studentės – jaunos, gražios, protingos merginos, deja, negalinčios sau leisti nei viešbučių, nei poilsio namų, tik Palangos močiutes, kurios pateikdavo tokių klausimų, tokių patirčių, kad jautresnės sielos apsiverkdavo, iškart skambindavo mamoms, bėgdavo nuo močiučių neatsisukdamos ir niekada negrįždavo.
Žodžiu, pasirinkęs gyventi pas poilsiautojus medžiojančias močiutes, atiduodamas joms savo gal labai nelengvai sutaupytus pinigus tapdavai… įtariamuoju.
Ir tikrai: merginos ryte duše prausdavosi per ilgai, viengungiai nusiprausę po savęs neišvalydavo grindų, moterys/motinos/žmonos, gamindamos virtuvėlėje pusryčius, prastai nuvalydavo dujinę viryklę, vaikai per garsiai juokdavosi.
Bėda. Moki žmogui pinigus, kokių jis prašė, bet jautiesi kažkaip kvailai. Moki ir jautiesi skolingas.
Ką darydavo poilsiautojai, pakliuvę į tokių močiučių tinklus ir nenorėję kažkur į trečią dieną keisti gyvenamą vietą? Sumokėdavo dar kažkiek. Kažkas gal net antra tiek. Nes atvykus savaitei per vidurį poilsio jau niekas nieko nebenorėdavo keisti, o kam?
O čia prasidėdavo visas įdomumas… Kaip kokioje pasakoje, lyg burtų lazdele mostelėjus. Močiutė staiga tapdavo maloni, paslaugi, kaip kokia giminaitė, sulaukusi svečių nebuvėlių: naktimis verkiantys vaikai – džiaugsmas, laimė, viengungiai – vyrai, kurie čia ras savo antrąją pusę, laimę ras ir studentės, ir studentai. Žodžiu, visiems tapdavo aišku, kad laimę čia ras visi…papildomai susimokėję.
Reziumė: susigundyti Palangos močiutės pasiūlymu gyventi pigiai ir beveik prie jūros dažniausiaibuvo klaida, kuri turėjo finansinę išraišką. Norėdamas sutaupyti ir jaustis normaliu žmogumi, o ne įtariamuoju poilsiautojas… sumokėdavo dukart. Kaip ir sakė patarlė: „Šykštus moka du kartus“.
Kitais metais šie poilsiautojai poilsiaudavo jau kitur. O močiutės vėl ieškojo naivuolių. Ir rasdavo.