Šv. Rebeka (Rafka) Hemlajietė
Iš Libano kalnų kilusi Rafka (Rafqa Pietra Choboq Ar-Rayès, 1832–1914) anksti patyrė išsiskyrimo su šeima skausmą, tada iširo kongregacija, kurioje ji pakaitomis ėjo virėjos, tvarkytojos ir mokytojos pareigas. Tuomet įstojo pas Libano seseris maronites, dar vadinamas baladitėmis (lot. Ordo libanensis maronitarum) ir, sulaukusi 40 metų, davė įžadus. Jai paprašius gyventi vienijantis su Kristaus kančia, ėmęs kamuoti galvos skausmas, pa-žeidęs ir akis. Dėl nekompetentingo gydytojo viena akimi apakusi, kančią išgyveno „kaip pašvęstojo gyvenimo misionierišką dimen-siją“ (šv. Jonas Paulius II). Seserys ją, jau 65-erių, pasiėmė kartu su savimi į Batrūną, kur kūrėsi naujas vienuolynas. Pusiau akla, sulysusi, pasibaisėtinai išklaipytais sąnariais, pusiau paralyžiuota ji vis dar padėdavo kepti duoną, siūti ir dalyvaudavo liturgijoje sirų kalba. Libanas ir kitos tautos gali džiaugtis savo tautos ikona seserimi Rebeka.Per tavo, Viešpatie, kryžių džiaugsmas įžengė į pasaulį; tegul Re-bekos užtariami drąsiai ir kantriai pakelsime mus ištinkančius kentėjimus.