Šv. Zita
Neturtingoje šeimoje augdama Zita (apie 1218–1278) pragyvenimui užsidirbdavo pardavinėdama daržoves Lukos gatvėse, o sulaukusi 12 metų buvo pasamdyta Fatinelių šeimos ir joje tarnavo visą gyvenimą. Kristaus patraukta kas rytą, prieš imdamasi darbų, dalyvaudavo Mišiose. Zitą jos biografai apibūdina kaip dorybės pavyzdį, nors kartu dirbusieji iš jos tyčiodavosi, apkraudavo nesibaigiančiais darbais, kartais ją mušdavo ne tik tarnai, bet ir šeimininkai. Zita išliko taiki, pasiruošusi nudirbti jai pavestus darbus, tad kiti, suvokę jos svarbą ir pavargę nuo nesantarvės, namų ūkio valdymą palaipsniui perdavė jai. Susirgusi gripu Zita po penkių dienų mirė, palikdama sutrikusius visus, kuriuos ji tylomis džiugino savo buvimu ir paguodos žodžiais. Daugelis šaukėsi jos užtarimo.Tarnaujantis Dieve, tu pašaukei Zitą sekti tave tarnystės keliu; tegul ji moko mus mėgautis gerai atliekamu darbu ir patirti saldumą dalijantis su vargšais.