ŠV. BERNARDAS, ABATAS, BAŽNYČIOS MOKYTOJAS
Bernardas (1090–1153) įstojo į benediktinų vienuolyną Sito (Ci-teaux, iš čia ir cistersų vardas), savo iškalba bei g yvenimo šventumu pagarsėjo ir sulaukė daug pasekėjų. Reformuotieji cistersų vienuoly-nai greitai plėtėsi: pats Bernardas iki 1148 m. jų įsteigė 60. Jis suteikė vienuoliams mokslo žinių, mokė dirbti žemę, saugoti žmonių kūry-bos paminklus. Savo iškalba (laikomas didžiausiu Viduramžių pamokslininku) ir pavyzdžiu Bernardas darė įtaką visos Europos religiniam bei politiniam g yvenimui. Jis buvo Petro Abeliaro moky-mo ir įvairių kitų nukrypimų nuo Bažnyčios mokslo priešininkas, tačiau prieštaravo fizinei kovai su atskilėliais. 1115 m. Šampa-nės provincijoje prie Arbė upės, Klervo (Clairvaux) vietovėje, Bernardas įkūrė vienuolyną ir tapo jo abatu. Cistersų ordiną 1119 m. patvirtino popiežius Kalikstas II. Kai 1130 m. Etamo si-node buvo svarstoma, kuris iš dviejų Romoje išrinktų popiežių yra teisėtas, Bernardas palaikė Inocentą II ir, atkeliavęs į Italiją, savo prakalba nugalėjo antipopiežių. Jis darė didelę įtaką savo mokiniui popiežiui Eugenijui III, kuriam skyrė veikalą „De Consideratione“ (jį galima vadinti tobulo popiežiaus vadovu). Kai popiežius Eugeni-jus III paskelbė II kryžiaus žygį, Bernardas 1146–1147 m. sukėlė visą Prancūziją ir Vokietiją. Kryžiaus žygiui nepavykus, Bernardas užsidarė Klervo vienuolyne. Kai jis mirė, visoje Europoje jau veikė 350 cistersų vienuolynų. Bernardas buvo kanonizuotas 1174 m. popiežiaus Aleksandro III. Žinomi 2761 jo veikalai iš įvairių teolo-gijos ir mistikos sričių