Šventųjų pasaulis

ŠV. BERNARDAS, ABATAS, BAŽNYČIOS MOKYTOJAS

Bernardas (1090–1153) įstojo į benediktinų vienuolyną Sito (Citeaux, iš čia ir cistersų vardas), pagarsėjo savo iškalba bei g yvenimo šventumu ir sulaukė daug pasekėjų. Reformuotieji cistersų vienuolynai greitai plėtėsi: pats Bernardas iki 1148 m. jų įsteigė 60. Jis suteikė vienuoliams mokslo žinių, mokė dirbti žemę, saugoti žmonių kūrybos paminklus. Savo iškalba (laikomas didžiausiu Viduramžių pamokslininku) ir pavyzdžiu darė įtaką visos Europos religiniam ir politiniam g yvenimui. Bernardas buvo nukrypimų nuo Bažnyčios mokslo priešininkas, tačiau prieštaravo fizinei kovai su atskilėliais. 1115 m. Šampanės provincijoje prie Arbė upės, Klervo (Clairvaux) vietovėje, Bernardas įkūrė vienuo-lyną ir tapo jo abatu. Cistersų ordiną 1119 m. patvirtino popiežius Kalikstas II. Bernardas darė didelę įtaką savo mokiniui popiežiui Eugenijui III, kuriam skyrė veikalą „De Consideratione“ (jį galima vadinti tobulo popiežiaus vadovu). Kai popiežius Eugenijus III paskelbė II kryžiaus žygį, Bernardas 1146–1147 m. sukėlė visą Prancūziją ir Vokietiją. Kryžiaus žygiui nepavykus, užsidarė Klervo vienuolyne. Kai jis mirė, visoje Europoje jau veikė 350 cistersų vienuolynų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *