ŠV. ELZBIETA VENGRĖ, VIENUOLĖ
Šv. Elzbieta gimė Vengrijoje 1207 m. Ji – trečiasis Vengrijos karaliaus Andriejaus II vaikas, šv. Jadvygos dukterėčia. Būdama 14 metų ištekėjo už Tiuringijos žemės grafo Liudviko IV. Elzbieta buvo ugningos sielos. Ji karštai mylėjo savo vyrą, kurio įtaka suteikė jai žmogišką ir dvasinę pusiausvyrą laimingais bendro jų gyvenimo metais. Elzbieta svajojo gyventi šeimoje pagal pranciškoniškąjį idealą (Mažesniųjų brolių ordinas buvo tik neseniai įkurtas), Liudvikas palankiai sutiko žmonos troškimus. Tačiau 1227 m. jis turėjo išvykti į Kryžiaus žygį, kurio metu Italijoje mirė. Elzbietai, besilaukiančiai trečio vaiko, tai buvo baisus smūgis. Ji nutraukė ryšius su savo šeima, vaikus patikėjo kitų globai ir apsivilko Trečiojo šv. Pranciškaus ordino abitą, kad pasišvęstų tarnauti labiausiai apleistiems vargšams ir ligoniams, kuriuose atpažino Kristų. Bet Elzbietos sveikata neatlaikė asketiško gyvenimo. Šventoji mirė 1231 m., būdama 24 metų amžiaus.