Šv. Ignacas Santijietis
Iš Santijos (šiaurės Italija) kilęs Laurynas Mauricijus Belvizotis
(Lorenzo Maurizio Belvisotti, 1686–1770) 1710 m. gavo kuni-
gystės šventimus, o 1716 m. įstojo į kapucinų vienuolyną Turine,
turėdamas viltį išvykti į misijas. Tapęs broliu Ignacu (Ignazio de
Santhià), ryžtingai ėjo šventumo keliu, pasitelkdamas ne griežtą
askezę, o tikėjimą ir užsidegimą. Trylika metų buvo novicijų moky
–
tojas. Vėliau iš paklusnumo tapo kariuomenės kapelionu, lankydavo
sergančius ir sužeistuosius, „iš palatos į palatą, nuo lovos prie lovos jį
vedė neblėstanti meilė“. Grįžęs į savo vienuolyną Turine, toliau rodė
didžiulę meilę vargšams, savo pamokslais ir klausykloje praleistomis
valandomis liudijo gailestingumą. „Rojus skirtas ne dykinėtojams.
Imkimės darbo!“ Ramiai užgeso savo celėje šv. Mauricijaus dieną