Šv. Lozorius Ikonografas
Armėnas vienuolis Lozorius, apdovanotas talentu „rašyti“ ikonas, gy
–
veno IX a. Konstantinopolyje. Šią Dievo dovaną jis norėjo naudoti
tikėjimo tiesoms skleisti. Tuo metu Bizantijos imperijoje liepsnojo
ikonoklazmas – ginčas dėl to, ar leistina vaizduoti Kristų, jo Motiną
ir šventuosius? Imperatorius Teofilis buvo paskutinysis valdovas,
draudęs rodyti pagarbą ikonoms. Tad Lozorius buvo tiesiog įmestas
į nuotekų vamzdį; jis iš ten išsigelbėjo, bet, kad daugiau netapytų,
jam apdegino delnus. Kai į valdžią atėjo imperatorius Mykolas III,
įtampa atslūgo. Lozoriui vėl buvo leista tapyti, jis siųstas į Romą pas
popiežių tartis, kaip Bažnyčiai grąžinti vienybę ir santarvę. Grįž
–
damas iš antrosios kelionės į Romą, apie 867 m. ikonų rašytojas
atidavė dvasią ir pagaliau gali veidas į veidą kontempliuoti savo
Modelį amžinybėje.
Kadangi tikėjo tavo, Viešpatie, įsikūnijimo tikrove, Lozorius
piešė tavo šlovingąjį veidą; tebūnie jis atrama tiems, kurie ieško
tavo veido kontempliuodami.