ŠV. BRUNONAS, KUNIGAS
Gimęs Kelne apie 1030 m., Brunonas anksti atėjo mokytis į Reimso katedros mokyklą. Gavęs daktaro laipsnį tapo katedros kapitulos kanauninku, 1056 m. jis buvo paskirtas katedros mokyk los vadovu. Brunonas buvo vienas žymiausių tų laikų mo-kytojų: „Protingas, apdairus, gilaus žodžio žmogus.“ Sėkmingai kovojęs su netvarka dvasininkų gyvenime, Brunonas pajuto troš-kimą pasišvęsti vien Dievui. 1084 m. trumpai pabandęs gyventi kaip atsiskyrėlis jis atvyko į Grenoblio kraštą, kurio vyskupas, būsimasis šv. Hugonas, padovanojo jam nuošalią vietą lauki-niame Šartrezo, lotyniškai – Kartūzijos (Chartreuse) slėnyje. Brunonas ir jo bendražygiai ten įsirengė eremus – atsiskyrėlių bu-veines. Po šešerių ramių atsiskyrėliško gyvenimo metų popiežius Urbonas II pakvietė Brunoną tarnauti Apaštališkajam Sostui. Popiežiaus patarėju Brunonas Romoje teišbuvo kelerius metus. Sutikus Šventajam Tėvui, su keletu naujų bendražygių jis įkūrė naują eremą Kalabrijos miškuose, Italijos pietuose. Ten ir mirė 1101 m. spalio 6 dieną.