Šv. Mykolas Garikoicas
„Štai aš“ – toks buvo Mykolo Garikoico (Mixel Garikoitz,
1797–1863) viso gyvenimo šūkis. Gimė baskų krašte, 1823 m.
įšventintas kunigu Bajonoje (pietvakarių Prancūzija). Jo įtaka,
panaši kaip Arso klebono, netruko išplisti, vyskupas paskyrė
jį į Betaramo seminariją, kurios atmosferą Mykolas atnaujino
pasitelkdamas savo kaip palydėtojo charizmą. Pamažu jame
subrendo mintis apie misionierišką vienuoliją. Puoselėjo svajonę
„apie kunigų draugiją, kurios programa būtų Jėzaus Širdies pro
–
grama; tai būtų tikra skrajojanti stovykla kareivių, pasirengusių
vadovų paliepimu iškart bėgti vykdyti net ir pačius sunkiausius
pavedimus, kad ir kur būtų pašaukti“. Betaramo Švč. Jėzaus Širdies
kunigų draugija augo palengva, patirdama nemažai išbandymų.
Pripažinta tik po mirties jos įkūrėjo, kuris atsidavęs darbavosi
„be atodairos, besąlygiškai, negrįžtamai“.