Šv. Juozapas Kopertinietis
„Ne danguje atsiranda šventieji, o žemėje.“ Taip kalbėjo pran-
ciškonas Juozapas Deza (Giuseppe Desa, 1603–1663), kilęs iš
Kopertino (pietų Italija), Apulijos regiono. Gavęs rimtą krikščio
–
nišką auklėjimą, jis vis dėlto nepasižymėjo nei intelektualiniais
gebėjimais, nei rankų darbo įgūdžiais. Buvo priimtas, paskui
atmestas daugelyje pranciškonų vienuolynų, kol galiausiai kaip
brolis konversas įstojo pas pranciškonus konventualus greta
Kopertino. Ten jam patikėjo rūpintis vienuolyno mule, tada
jis ir pats save pradėjo vadinti „broliu asilu“. Dėl savo begalinio
nuolankumo, pamaldumo ir visiško paklusnumo 1628 m. vis
dėlto tapo kunigu. Juozapas patirdavo ypatingus reiškinius –
ekstazes, levitaciją, ir tai kėlė brolių susižavėjimą, bet nepatiko
vyresniesiems. Jį patį šie reiškiniai išmušdavo iš vėžių. Galiausiai
Juozapas buvo ištremtas į Asyžių, paskui – į Ozimą, kur jam buvo
uždrausta netgi bendrauti su žmonėmis, išskyrus vienuolyno
brolius ir hierarchus. 1663 m. rugsėjį pradėjęs smarkiai karščiuoti,
šnabždėdavo: „Brolis asilas jau kopia į kalną.“ Mirė rugsėjo 18 d.,
būdamas šešiasdešimtmetis, priėmęs paskutinius sakramentus
