Įdomu būtų sužinoti, ką apie šį asmenį prisimena žmonės, gyvenantys jo vardu pavadintose gatvėse, laiką leidžiantys jo vardo aikštėse, ir tie, kurie praeina pro jo skulptūras?
Matyt, ne vienas pasakytų, kad J. Basanavičius dažnai vadinamas tautos patriarchu, kad buvo 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo signataras, daktaras, mokslininkas, tautosakos rinkėjas, kovotojas už lietuviškos spaudos draudimo panaikinimą, švietėjas.
Verta prisiminti ir kitus svarbius faktus: 25 m. pragyveno užsienyje (Bulgarijoje, Austrijos imperijoje), ten būdamas pradėjo skleisti pirmąsias Lietuvos laisvės mintis. 1882 m. inicijavo pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ leidimą, buvo pirmasis jo redaktorius. 1905 m. jo pastangomis buvo sušauktas Didysis Vilniaus Seimas. 1907 m. įkūrė Lietuvos Mokslo draugiją ir iki mirties jai vadovavo. Įvairiose Lietuvos vietose organizavo archeologinius kasinėjimus. Pasipriešino caro valdininkų užmačioms Gedimino pilies bokštą panaudoti miesto vandentiekiui.
Gal ir mažiau žinoma, kad J.Basanavičius buvo nepailstantis senienų rinkėjas: per gyvenimą surinko apie 80 000 archeologinių radinių.
Įspūdingas jo palikimas ir Lietuvos Mokslo draugijai: paliko apie 2000 antikinių monetų rinkinį bei kelis tūkstančius istorinės-etnologinės tematikos knygų biblioteką.
Daugelis jo mokslo darbų aukštino Lietuvos praeitį, skatino meilę Tėvynei. Šis patriotas išplėtė lietuvių tautos sampratą, mat jos nariais laikė ir visus kitataučius, gyvenančius Lietuvoje, kėlė tautos vienybės idėją. J,Basanavičiui labai rūpėjo lietuvių kalbos ištakos, buvo sukūręs savitą lietuvių kilmės istoriją.
1887 m. Bulgarijoje, Lom Palankoje, dėl politinių motyvų dviem šūviais į daktaro gyvybę buvo pasikėsinta. Vieną kulką, įstrigusią prie pat stuburo, jis prasinešiojo visą likusį gyvenimą.
Mirė Vilniuje 1927 m. vasario 16 d., – lygiai po 9 m., kai buvo pasirašytas Nepriklausomybės Aktas. Mieste ta liūdna proga buvo paskelbtas 5 d. gedulas.