Evangelija (Jn 5, 1–3a. 5–16)
Buvo žydų šventė ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę.
Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betsata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių.
Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“
Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol aš pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane“.
Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.
Toji diena buvo šeštadienis. Todėl žydai užsipuolė išgydytąjį: „Šiandien šeštadienis, tau negalima nešti gulto“.
Jis paaiškino: „Tas, kuris mane pagydė, man liepė: ‘Imk savo gultą ir eik!’“
Jie klausinėjo: „O kas tasai žmogus, kuris tau liepė: ‘Imk ir eik?’“ Išgydytasis nežinojo, kas jis, kadangi Jėzus buvo pasitraukęs dėl minios, susirinkusios toje vietoje.
Vėliau Jėzus jį susitiko šventykloje ir tarė: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ Žmogus nuėjo ir pranešė žydams, kad jį išgydė Jėzus. Žydai dėl to ir persekiojo Jėzų, kad jis taip darydavo šeštadienį.