Evangelija (Mk 12, 1-12)
Aukštiesiems kunigams, Rašto aiškintojams ir seniūnams Jėzus pasakė palyginimą:
„Vienas žmogus įveisė vynuogyną, apmūrijo jį tvora, įrengė spaustuvą ir pastatė bokštą. Paskui išnuomojo jį vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį.
Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną atsiimti iš jų savosios vaisių dalies. Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis. Tuomet jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie jį sužeidė į galvą ir iškoneveikė. Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė; taipogi daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė.
Dar vieną turėjo – mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’. Bet vynininkai ėmė tartis: ‘Tai įpėdinis. Eime, užmuškime jį, ir mums atiteks jo palikimas’. Ir nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno.
Ką darys vynuogyno savininkas? Jis ateis, išžudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems.
Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose:
‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir nuostabu mūsų akims’?“
Anie suko galvą, kaip jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas jiems taikomas. Tad, palikę jį, pasitraukė.