Šv. Hanibalas Marija di Franča
„Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“
(Mt 9, 38). Ši Evangelijos eilutė pagrindžia Hanibalo Marijos
(Annibale Maria Di Francia, 1851–1927), ankstyvoje jaunys
–
tėje suvokusio maldos reikšmę, pašaukimą. Iš kilmingos šeimos
Mesinoje (Italijos uostamiestis Sicilijoje) kilęs Hanibalas buvo
guvaus proto ir, išgirdęs Viešpaties kvietimą, į jį atsakė pasitelkda-
mas savo gabumus. 1878 m. buvo įšventintas kunigu. Po vieno
susitikimo su elgeta jam atsivėrė akys ir jis pamatė visų tų žmonių,
kurių dėmesingu piemeniu netrukus tapo, vargą. Suprasdamas,
kokie dideli darbai laukia, įsteigė dvi kongregacijas: 1887 m. Die-
viškojo Uolumo dukterų ir 1901 m. Jėzaus Širdies rogacionistų.
Prie trijų įprastų vienuolinių įžadų pridėjo dar vieną – maldos
(lot.
rogare
– prašyti, maldauti), norėdamas, kad ji būtų nuolatinė,
pažadinanti naujų kunigų ir Evangelijos darbininkų. Hanibalas
yra pašaukimų pastoracijos pradininkas.