Ši nuotrauka tikrai galėtų pasitarnauti lyg koks lakmuso popierėlis norint išmatuoti lietuvio santykį su istorine praeitimi. Praėjo 30 metų, bet kasdien ta tema girdisi pačių įvairiausių reakcijų – nuo ilgesio iki įsižeidimų, kai kažkas kažką pavadina homo sovieticu. Iki šiol visos blogybės visuomenėje siejamos su tarybmečiu, kildinamos iš ten. Nors, tiesą sakant, kai kurios yra amžinos, su jokia politine santvarka neturinčios nieko bendra, bet… taip turbūt lengviau, nes turi tokį atpirkimo ožį, ant kurio drąsiai gali viską suversti.
O štai nuotraukoje – namai, privati erdvė, kurioje užfiksuota tai, ką savo akimis matė kiekvienas sovietinio lagerio pilietis. Įdomu, kas žmonėms čia atrodytų svarbiau – kotletai ar muzika? radijas ar telefonas? bulvės ar duona? Ką šioje foto išrinktų kaip svarbiausią elementą, kurį atsimena iš savo praeities?
Toks buities testas yra paprastas būdas pasitikrinti atmintį ir su anuo laiku atrasti individualų santykį – be prakeiksmų, isterijos, apsimetimo, kad tokie vakariečiai buvome visą laiką, galų gale be žeminimo tų, kurie sovietmetyje tiesiog gimė, o gimimo, kaip žinia, nei laiko, nei vietos nepasirinksi.
Baisu, kai žmogus su džiaugsmu prisimena kalėjimą, tarsi sakydamas, kad ir vėl norėtų ten sugrįžti. Psichologai tam atvejui yra sugalvoję terminą – Stokholmo sindromas. Kvaila, kai žmogus vaidina, kad jo ta ana santvarka niekaip neformavo, nepaveikė, nepaliko jokių randų. Absurdiška manyti, kad kiekvieno asmeninis gyvenimas iš tiesų prasidėjo tik po nepriklausomybės, nes iki tol tebuvęs mėšlas, o ne gyvenimas…
Kiekvieni metai, kiekviena diena šioje žemėje yra mūsų. Praeities nepakeisi. O ano metai daiktai tegul lieka kaip simboliai su vieninteliu klausimu: ką tai reiškia ne kaimynui, ne draugui, o man? Išmintingas žmogus nekeikia nė vienos savo gyvenimo akimirkos – jis iš jų mokosi.