Šv. Makarijus
Daugybė Egipto vienuolių vadinosi Makarijaus (graikų k. – lai-mingas, palaimintas) vardu. Nes laimingas tas, kuris, atsisakęs pasaulio pagundų, patraukia į dykumą gyventi vienumoje – kaip anachoretas – arba bendruomenėje – kaip cenobitas. Makarijus, buvęs kupranugarių varovas, įsikūrė Skėtės dykumoje, pusiaukelėje tarp Aleksandrijos ir Kairo. Jis ne kartą buvo susitikęs su šventuoju Antanu Didžiuoju, ir, padrąsintas jo patarimų, skleidė tą patį idealą. Pas jį atėjusiems vyrams Makarijus siūlė gyventi pusiau atsiskyrėlišką gyvenimą, tai reiškia, kad atsiskyrėliai gyvendavo eremuose netoli vienas kito, lengvai susisiekdami, tačiau kartu gerbdami vienas kito vienatvę, sekmadieniais drauge šlovindami Dievą. Praėjus 30 metų po šv. Antano mirties, 390 m. pas Tėvą iškeliavo ir Makarijus. Skėtės dykuma jau buvo tapusi svarbiu vienuolinio gyvenimo centru. „Laimingas, kuris Viešpačiu pasikliauja!“Makarijui pašaukimas gyventi dykumoje buvo stipresnis nei bet kuri kita pasaulio vilionė; Viešpatie, leisk mums sekti tave ten, kur tu mus kvieti, džiaugsmingai tave liudijant.