Šv. Izidorius (560–633), vyskupas ir Bažnyčios mokytojas. Savo brolio Leandro mokinys, jo įpėdinis vyskupo soste, Ispanijoje. Parašė daug teologinių veikalų, sukvietė daug susirinkimų ir jiems vadovavo, buvo uolus katalikų tikėjime, išmintingai saugojo bažnytinę drausmę.
Izidorius (560–636) gimė Kartachenoje, Ispanijoje. Jo broliai Leand
ras ir Fulgencijus, sesuo Florentina irgi tapo šventaisiais. Vyriausiasis
Leandras apie 580 m. tapo Sevilijos vyskupu. Jis ugdė savo jaunesnį
brolį Izidorių, po jo mirties tapusį Sevilijos vyskupu. Naujasis ganytojas
Izidorius tęsė darbą – organizavo Bažnyčią vestgotų karalystėje. Jis
sušaukė daug sinodų ir 633 m. garsųjį Toledo IV susirinkimą. Per
trisdešimt penkerius savo vyskupavimo metus skatino vienuolinį g yve
nimą, papildė mozarabiškąją liturgiją ir uoliai darbavosi ugdydamas
krikščionių tautą, įsteigė kolegiją, kurioje pats norėjo dėstyti – tais
laikais tai buvo naujoviška veikla. Jo veikalai yra tarsi užrašyta to meto
žmogaus žinių visuma (Šventasis Raštas, teologija, istorija, geografija,
astronomija ir gramatika). Visais Viduramžiais mokytasi iš jų. Izido
rius mirė Sevilijoje, bet jo kūnas nuo XI a. ilsisi Leone. Benediktas XIV
paskelbė jį Bažnyčios mokytoju.