Pal. Paulius Buralis Arecietis
Iš kilmingųjų šeimos kilęs Scipionas Buralis (Scipione Burali d’Arezzo, 1511–1578) Neapolyje vertėsi teisėjo ir advokato praktika, kol, sulaukęs 37 metų, sugrįžo į gimtąjį Itrio miestą Lacijaus regione ir atsidėjo gailestingumo darbams bei maldai. Galiausiai įstojo pas Neapolio teatinus (lot. Ordo Clericorum Regularium vulgo Theatinorum) – visiškai naują vienuolių dvasininkų kongregaciją, skirtą apaštalauti miestuose. 47 metų įšventintas į kunigus, pasivadino Pauliumi. Tris kartus atsisakė vyskupo sosto, kol 1568 m., pačiam popiežiui primygtinai rei-kalaujant, sutiko tapti Pjačencos vyskupu. Iškart kibo į darbus, atidarė seminariją, daug dėmesio skyrė kunigų rengimui, siūlė su-šaukti vyskupijos sinodus ir kt. Atsiskleidė tiek kaip dvasios tėvas, tiek kaip genialus ganytojas, siekiantis sustiprinti jam patikėtos kaimenės tikėjimą. Pakeltas kardinolu, popiežiaus Grigaliaus XIII paskirtas Neapolio arkivyskupu, mirė po dvejų metų.Paulius atsidavė tau, Viešpatie, nuo pat jaunystės, tu vedei jį įvai-riais keliais; leisk, kad kiekvieną savo gyvenimo akimirką gyven-tume vienybėje su tavimi ir duotume vaisių.