Pal. Jokūbas Dezideratas Lavalis
38 metų Jokūbas Dezideratas Lavalis ( Jacques-Désiré Laval, 1803–1864), trokšdamas būti misionieriumi, įveikė 9 800 kilo-metrų, skiriančių jo gimtąją Normandiją nuo Mauricijaus salos. Dėl pašaukimo į kunigystę jis atsisakė patogaus gydytojo gyve-nimo, vėliau dėl misijų paliko ir savo pirmąją Pintervilio parapiją. Mauricijuje, Britanijos kolonijoje, ką tik buvo panaikinta vergovė, bet paleisti į laisvę žmonės nelabai žinojo, kaip gyventi. Tėvas Lavalis ėmėsi „juodųjų misijos“ ir, tarnaudamas vietos žmonėms daugiau nei 20 metų, tapo „juoduoju tarp juodųjų“, kad laimėtų juos Kristui. Užsėdęs ant mulo lankydavo šeimas trobelėse, žmo-nes ligoninėse ar kalėjimuose; priimdavo lankytojus kukliame savo būste ir kreipdavosi į juos „ponas“ ar „ponia“; mokydavo juos ir slaugydavo, parengė katekizmą kreolų kalba, būrė krikš-čioniškas bendruomenes ir ruošė sakramentams. „Darykime, ką galime, visa kita padarys Dievas“, – dažnai kartodavo apaštalas Lavalis, niekaip nesulaukęs leidimo gyventi saloje ir kentęs kolo-nistų panieką. Jo laidotuvėse dalyvavo 40 000 žmonių.Viešpatie, tu pasirinkai Jokūbą Dezideratą nešti tavo Gerąją Naujieną buvusiems vergams; padėk mums išlaisvinti brolius iš grandinių, atitolinančių juos nuo tavęs.