Šv. Konstantas
Vieną dieną Ankonos Šv. Stepono bažnyčioje pritrūko aliejaus. Zakristijonas Konstantas į žibintus pripylė vandens, įmerkė ten dagčius ir juos uždegė. Stebuklas: vanduo žibintuose degė, tarsi tai būtų buvęs aliejus! Šv. Grigalius Didysis, savo „Dialoguose“ aprašęs šio nuolankaus V a. gyvenusio zakristijono gyvenimą, pabrėžia, kad jo šventumas slypėjo širdies nusiteikime. Tai pa-rodo pasakojimo tęsinys. Iš tolimo kampelio pamatyti šventojo atkeliavęs valstietis užklupo šį menko sudėjimo žmogų užsilipusį ant medinių kopėtėlių ir taisantį žibintus. „Tikėjausi išvysti didį žmogų, o šis nieko žmogiško neturi!“ – sušuko valstietis. Išgirdęs tai, Konstantas metė krapštęsis ties žibintais, nudžiugęs skubiai nulipo, puolė valstiečiui ant kaklo ir, tvirtai suspaudęs jį glėbyje, pakiliai padėkojo: „Tu vienintelis teisingai mane įvertinai!“ Šią istoriją šv. Grigalius užbaigia taip: „Įžeidimai, kuriuos pakeliame, atskleidžia mūsų širdies jausmus.“Šventasis Konstantas, Viešpatie, labiau nei stebuklais garsėjo savo nuolankumu; mokyk mus tau padedant išlaikyti nuo-lankią ir atleisti gebančią širdį.