Pal. Pranciškus de Posadas
„Būtų nesąmonė matyti dėvint mitrą žmogų, kuris yra užaugęs tarp vaisių pintinių“, – tikino Pranciškus de Posadas (Francisco de Posadas, 1644–1713), atsisakęs kelių pasiūlymų užimti vyskupo sostą, vieno iš jų – Kordoboje. Vargšų šeimoje gimusiam Pranciškui pavyko gauti išsilavinimą, nes turėjo draugų kunigų. Tačiau kai pasiprašė priimamas pas Kordobos dominikonus, dėl socialinės kilmės jam buvo atsakyta. Neprarasdamas vilties jis pasibeldė į kito vienuolyno duris, ir buvo priimtas. Tai buvo dominikonų vie-nuolynas Scala coeli – dangaus laiptai! Panašiai kaip šv. Vincentas Fereras, jis tapo visoje Ispanijoje gerai žinomu pamokslininku. Iš užuojautos vargšams, ligoniams ir kaliniams atsisakė visų savo turtų. Visą gyvenimą buvo paprastas vienuolis, galiausiai pateko į jį kadaise atstūmusį Šv. Pauliaus vienuolyną – ten jis dabar ir palaidotas.Dėl savo nuolankumo Pranciškus visą g yvenimą nug yveno tavo, Viešpatie, artume; tegul jo užtariami g yvensime nuolankų ir neturtingą g yvenimą, kaip Kristus.