Pal. Bernardina Jablonska
„Duoti, visados duoti.“ Toks buvo Bernardinos Jablonskos (Bernar-dyna Jabłońska, 1878–1940) šūkis. Aštuoniolikmetė šv. Alberto Chmieliovskio (Albert Chmielowski) dvasios dukra įstojo pas albertines – į Šv. Pranciškaus trečiojo ordino vargdienių tarnaičių kongregaciją. Dvasios tėvas leido jai pamatyti materialų ir dvasi-nį žmonių skurdą, ir į tai buvo nukreipta jos apaštalavimo veikla. Kontempliuodama eucharistinį Jėzų ji atnešdavo jam pasaulio vargus ir pasisemdavo neišsenkančios atjautos kiekvienam sutiktam vargdieniui. „ Artimojo skausmas yra mano skausmas“, – sakydavo ji, eidama sutikti vargšų, ligonių, dėl pragyvenimo gatvėje atsidūrusių moterų ir visų tų, kuriems ji norėjo atstoti gailestingąjį Jėzų. Tik mirtis nutraukė visišką Bernardinos pasiaukojimą.Viešpatie, Bernardina stengėsi paguosti mažiausiuosius tavo brolius; tegul jos pavyzdys skatina mus susitikti su vargšais.