Šv. Pacifikas Sanseverinietis
Pranciškon
ų Jobu vadinamas Pacifikas iš San Severino (Pacifico
da San Severino, 1653–1721) patyrė vieną vargą po kito, viską
iškęsdamas romiai ir kantriai. Likęs našlaitis Karolis Antanas
Divinis (Carlo Antonio Divini) – toks jo tikrasis vardas – kentė
šiurkštų dėdės iš motinos pusės auklėjimą ir gerai išmoko, kas
yra apsimarinimas ir atgaila. Būdamas septyniolikos įstojo į Ma
–
žesniųjų brolių observantų ordiną, pasivadino broliu Pacifiku,
užsidegęs dėstė filosofiją įvairiuose Italijos Markės regiono vie-
nuolynuose, vėliau atsidėjo pamokslavimui. Paprasti ir švelnūs
šio vienuolio žodžiai liepsnojo artimo meilės ugnimi. Bet jo
sveikata vis silpo. Apie keturiasdešimtuosius metus jis apraišo,
vėliau apkurto ir apako, tad nebegalėjo aukoti šv. Mišių. Likusius
gyvenimo metus Pacifikas nugyveno San Severino vienuolyne
negalėdamas daryti nieko, tik kentėti ir intensyviai melstis. San
Severino vyskupui jis pranašavo: „Jūsų Ekscelencija, netrukus
jūs keliausite į rojų, o
aš ateisiu jums iš paskos.“
