Šv. Pacifikas iš San Severino
Pranciškonų Jobu vadinamas Pacifikas iš San Severino (Pacifico da San Severino, 1653–1721) patyrė vieną nutyrinimą po kito, viską iškęsdamas romiai ir kantriai. Likęs našlaitis, kentė šiurkštų dėdės iš motinos pusės auklėjimą ir gerai išmoko, kas yra apsi-marinimas bei atgaila. Būdamas 17-os, Pacifikas įstojo į mažes-niųjų brolių observantų ordiną, dėstė filosofiją įvairiuose Italijos Markės regiono vienuolynuose, vėliau atsidėjo pamokslavimui. Jis keliavo po stačiausius kalnus, skelbdamas Dievo Karalystę vargšams ir mažutėliams. Paprasti ir švelnūs šio vienuolio žodžiai liepsnojo meilės ugnimi. Bet jo sveikata vis silpo. Apie keturias-dešimtuosius metus jis apraišo, vėliau apkurto ir apako, tad nebe-galėjo aukoti šv. Mišių. Penkiolika metų Pacifikas nugyveno San Severino vienuolyne negebėdamas daryti nieko, tik kentėti ir melstis prieš Švenčiausiąjį Sakramentą. San Severino vyskupui jis pranašavo: „Jūsų Ekscelencija, netrukus jūs keliausite į rojų, o aš ateisiu jums iš paskos.“ Į jo laidotuves susirinko daugybė žmonių.Pacifikas nesitraukė susidūręs su g yvenimo išmėginimais; tegul jo pavyzdžiu ir mes sugebėsime priimti džiaugsmus ir vargus, kurių kupina mūsų kasdienybė.