Evangelija (Mt 8, 5–17)
Sugrįžus į Kafarnaumą, kreipėsi į Jėzų šimtininkas, maldaudamas: „Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžuotas ir baisiai kankinasi”. Jėzus jam tarė: „Einu pagydysiu jį”.
Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau vienam: ‘Eik!’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!’, ir jis daro”.
Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo! Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie vaišių stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas”. Šimtininkui Jėzus tarė: „Eik namo, ir tebūnie tau, kaip įtikėjai!” Ir tą pačią valandą tarnas pagijo.
Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią. Jis palietė jos ranką, ir karštis praėjo. Toji atsikėlė ir tarnavo prie stalo.
Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demono apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus sergančius. Taip išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas”.