Šv. Bernardas Mentonietis
Vėlyvojoje ikonografijoje šv. Bernardas Mentonietis (Bernardo di Mentone, m. apie 1081) vaizduojamas su šunimi, ir ne veltui. Alpinistų, kalnų keliautojų ir Alpių gyventojų globėjas buvo ar-kidiakonas, patarnaujantis Aostos vyskupui. Jam buvo patikėtas pamokslavimas ir vargšų globa. Norėdamas padėti tiems, kurie, keliaudami per Alpių tarpeklį Monžu (Mont-Joux, vėliau pavadintą Didžiojo Sen Bernaro perėja), turėdavo bristi per sniegą, kentėdavo nuo griūčių, audrų, plėšikų ar netekdavo kelionės drau-go, Bernardas apie 1045–1050 m. aukštai tarpeklyje pastatė prie-bėgą, panaudodamas sugriuvusios romėnų Jupiterio šventyklos liekanas. Netrukus ten susibūrė bendruomenė, gyvenanti pagal šv. Augustino regulą ir iki šiol tęsianti įkūrėjo pradėtą svetingumo darbą. Jų šūkis: „Čia garbinamas, priimamas ir maitinamas Kris-tus.“ Bernardas įkūrė dar vieną kalnų namelį dabartinėje Mažojo Sen Bernaro perėjoje ir toliau keliaudamas per kalnus pamoksla-vo. Jis mirė Novaroje, greičiausiai 1081 m.Bernardas ryžosi užtikrinti keliautojų saugumą aukštuose kal-nuose; leisk mums, Viešpatie, palaikyti tuos, kurie išgyvena sunkų gyvenimo etapą.